 2013 10 19 - 2013 10 26
Už lango vis šalčiau, vis pilkesnė dargana, o mes, libriečiai – Karoliniškių seniūnijos mišraus choro “Libro” choristai – vis dar įkaitę nuo Pietų Italijos saulės. Pačioje spalio pabaigoje grįžome iš savaitę trukusios kelionės po Italiją. Tik prieš keletą dienų nardėme šiltoje Tirėnų jūroje, maudėmės sužavėtų žiūrovų plojimuose ir šūksniuose „Bravo, bravo, bravissimo“, bet… apie viską iš eilės.
Padedami mūsų globotojos, Karoliniškių seniūnijos, išsiruošėme į kelionę. Tie, kas keliavo su šiuo choru, vadovaujami energingos ir veiklios jo vadovės Lilijanos Zarankienės, žino – per dieną nueisime 100 kilometrų ir pamatysime bei patirsime viską, kas tik įmanoma ir, atrodytų, neįmanoma. Mums labai pasisekė, kad šios kelionės gidė Lina Čerkauskienė išmaniai sudėliojo maršrutą, ir iš tiesų patyrėme tris keliones: turistinę, piligriminę ir koncertinę.
Į Romą atskridome lėktuvu, o oro uoste mus pasitiko autobusas, kuris iš Lietuvos atgabeno koncertinius drabužius ir lagaminus. Ir prasidėjo įspūdžių karuselė: Koliziejus, Romėnų forumas, Kapitolijaus kalva, Trajano kolona, Trevi fontanas, Ispanijos ir Navonos aikštės, Panteonas... Vaikščiojome ir aikčiojome - kaip gražu, kaip įspūdinga. Būtinai norėjome pabūti ir Vatikane. Noras išsipildė su kaupu – aplankėme Vatikano muziejus su gausiomis ir vertingomis meno kolekcijomis, Rafaelio salėmis ir Siksto koplyčia, kurioje posėdžiauja konklava rinkdama naująjį popiežių. Pabuvojome didžiausioje katalikų bažnyčioje pasaulyje, pastatytoje ant Šv.Petro kapo; aplankėme palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II kapą, Laterano baziliką, meldėmės prie Šventųjų laiptų... Visko neįmanoma išvardinti. Šiuos šedevrus ir šventenybes matėme nuo vaikystės knygose, albumuose, o dabar galėjome patys pajusti genijų rankų paliestų sienų energiją, šventųjų aurą.
Atrodė, kad didesnio įspūdžio jau niekas nebepadarys. Bet vėl kvapą gniaužė virš debesų plevenantis Montekasino vienuolynas. Kai giedojome „Už Raseinių“, stebuklingai aidėjo vienuolyno skliautai. Arčiau stovintieji matė budinčio vienuolio akyse ašaras. Toks lietuviškos muzikos poveikis sujaudino ir mūsų širdis. Tikrai, jei žemėje yra Dangaus karalystė, tai ji yra čia... O Peklos karalystės įspūdį sukėlė rūkstantis juodas Vezuvijus! Šalia jo - iš pelenų pakilusi Pompėja. Dainavome romėnų amfiteatre - tame pačiame, kur ir Placido Domingo yra dainavęs! Vakare pasiekėme festivalio „Cantus Angeli“ vietą - Salerno.
Festivalis „Cantus Angeli“ rengiamas jau aštuntą kartą, bet mes - pirmieji iš Lietuvos. Festivalyje [img src="http://www.choras.lt/images/articles/LibroItalijaPrieTevynesAltoriaus-350.jpg" align="left">dalyvavo du kolektyvai iš Kolumbijos, keturi iš Izraelio ir trys iš Italijos. Per atidarymo eiseną mes su tautiniais kostiumais buvome tokie ryškūs, kad visi sutiktieji norėjo kartu su mumis nusifotografuoti. Toks dėmesys kartais net glumino. Eisena vyko kiek kitaip nei Lietuvoje – nuėjus dalį kelio visi kolektyvai sustodavo ratu ir vienas kuris sudainuodavo pora dainų. Kiek paėjus, vėl sustodavome ratu, kad pasirodytų kitas kolektyvas. Kai atėjo eilė mums, užtraukėme „Tris dienas“ – jau pirmas ff akordas patraukė ne tik aplinkinių, bet ir atsitiktinių praeivių dėmesį. Po mūsų dainų kolektyvas iš Izraelio mums užtraukė „Bravo, bravo, bravissimo...“ Ar labai giriuosi? Bet visi pastebėjo, kad festivalio koncertuose būtent po mūsų pasirodymo išsijudindavo ne tik publika, bet ir kiti kolektyvai. Dainuojant lietuvių liaudies dainos „Daug daug dainelių“ žodžius „Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia , toli nuo savo gimtų namų...“ ašaros pradėjo tvenktis ir mūsų akyse. Matyt, lietuviškas kraujas ne ką vėsesnis nei italų.
Paskutinę dieną praleidome Amalfio kurorte - maudėmės ir „pliažinomės“ beveik toje pačioje vietoje kaip Madonna ar George Clooney. Vakare įvyko Galla koncertas su iškilminga vakariene. Žiūrovai jau tikėjosi iš mūsų puikaus atlikimo – iškarto sukluso. Atlikus N. Sinkevičiūtės išplėtotą lietuvių liaudies dainą „Ne dėl žalio vyno“, festivalio chorai plojo atsistoję, italams skirtą F. Giardini „Viva tute le vezzose“ sutiko santūriau, o dainuojant žydų liaudies dainą „Havan nagilia“, pakilo visa salė.
Dabar galiu pasakyti, kad žinau tą nepakartojamą jausmą, kai per koncertą žiūrovai pakyla, kartu dainuoja, net šoka, ir mes keičiamės nuostabia energija, tą būseną, kai baigus dainą dreba, tiesiog leipsta visas kūnas iš laimės - nuo gerumo, nuo savo ir žiūrovų emocijų. Šį koncertą prisiminsiu visada.
Visą šią kelionę mes visi prisiminsim visada – ji buvo stebuklinga ir su dideliu pažadu. Pasikeitėme kontaktais su visais chorais, atradom naujų draugų. Kas gali žinoti, gal pasiseks ir į Jaruzalę nuvažiuoti, o gal ir į Kolumbiją?! Nors dabar artimiausias planas – gegužės mėnesį – Diuisburgas !
Beje, kaip tik dabar mes priimame naujus choro narius – ypač laukiami vyrai. Ateikit, iki susitikimo!
Rasa GIKIENĖ
|
|
